db

Man atrodo, kad montažas yra svarbiausia vaizdo sekų gaminimo dalis, kartais net turinti galią keisti jų turinį ir prasmę. Tačiau net nebejoju, kad operatoriui svarbiausias atrodo jis, nes jei nieko nebus nufilmuota – vaizdų sekos išvis nebus. Jei kalbam apie animaciją, tai vietoj operatoriaus bus animatoriai. O scenaristui svarbiausias yra jo darbas, nes be jo, net nebūtų ko filmuot. Bet užvis svarbiausias darbas yra prodiuserio, nes tik dėka jo – visi trys išvis susitiko. Ir šitokios santykių grandinės yra visose profesijose kokios man tik šauna į galvą. Šlavėjui reikia rubų bei šluotos, rubų siūvėjui reikia medžiagų ir įrankių ir t.t., nes visi nuo visų priklauso. Ir – kiekvienas svarbiausias.

Čia rolikas šmolikas ne eteriui. Dažniausiai iš tokių panašių “dešrų” montuoju anonsus, sudedu tokį ilgą iš pradžių, o po to zulinu kol lieka reikalinga trukmė.

Čia 2003 metai. Pamenu, kad Julius, kurs tuometinis viršininkas, net premiją už siužetą skyrė. Linksmi tie metai buvo. O ir dabar neliūdna!

Turėjau garbės prisidėti. Dabar turiu parodyti. Dvi serijos dėl laiko apribojimų.

Mūsų Storas, Mergaitė ir Lapinas.
O mintis Elvio:)

Nors per LRT iki šiol rodoma laida pavadinimu Keliai. Mašinos. Žmonės. man ta laida jau mirus. Kai KMŽ dar buvo gyva, Julius ir Andriuša, jei lados biudžetas leisdavo, bent du kart per metus važiuodavo filmuot parodų ir taip kokį 13 metų ar kažkas tokio. 2009 pirmi metai kai nėr KMŽ, nėr ir parodų, o man nostalgija užėjus. Mėgau montuot tas parodas, pats nelabai suprantu kodėl. Gerai, kad esu prisiskabęs ir išsaugojęs vertingą, mano manymu, vaizdo medžiagą, kurios didžioji dalis pramirguliavo eteryje, bet niekad vienoje vietoje.
Ką tik praūžė 79 tarptautinė Ženevos paroda, pajutau darbo tuštumą ir sumontinau ką turėjau. Ačiū Juliau, kad vežeisi mane kartu, o tau Andriša ačiū kad prifilmavai tiek kad dar iki šiol liko. Tadai, tau šiaip ačiū:)