db

Pagalvojau, kad gali būti taip, kad ypač turtingi yra žiauriai skirtingi nuo sąmoningų žmonių pirmiausiai tuo, kad sąmoningas nesugebėtų būti turtingu, nes yra per protingas ir vertingas kaip asmuo. Kuris nesugebės nužudyti, apgauti, sugriauti ir šiaip pristigs žiaurumo ar panašiai, tam, kad turėtų neribotą gerą sau. Štai būdamas intelektine beždžione gali sau leist žemus veiksmus nes jų nemąstai, kaip ir neturi išvystyto sąžinės jausmo. Čia toli gražu ne taisyklė, čia tik lėkštas pasamprotavimas apie pasaulyje žinomas ypač turtingas personas iš Rytų, Rusijos ar JAV. Kai finansinių galimybių turi tiek, kad neįmanoma jų išvaistyt. Nesibaigiančios galimybės. Bet kuriuo atveju, tikra kaip niekas kita, kad šiuolaikinis menas yra jiems. Labai ribotai, uždarai grupei žmonių. Kurį kuria tokia pati ribota uždara menininkų grupė, kurie be kitą ko, vieni iš kitų tą meną ir perka.

Štai Bradas Pitas yra aktorystės meno artistas, nepaprasto pripažinimo sulaukęs tarp masės žmonių kurie vaikščiodami į filmą, kuriame jis vaidina, sukuria jam autoritetą. To autoriteto genami nusiperka laikrodį kurį Bradas reklamuoja šitaip sunešdami laikrodžių fabrikui didžiulį pelną kuriuo pastarasis pasidalina su artistu. Kadangi kalba buvo apie mases, tai ir pelnas masiškas. Kaip ir autoritetas. Bet kokio daikto kurį viešai nusiperka Bradas Pitas vertė išauga ir tampa masiška. Kuo didesnis kiekis žino, domisi ir seka, tuo svarbesnis ir įtakingesnis dalykas yra. Pripažinimas yra įvertinimas. Jei įvertina jau pripažintas – vyksta pripažinimo progresija.

Jei Violeta Riaubiškytė sugrotų ir sudainuotų bendrai su grupe Sportas – grupės pripažinimas Lietuvoje progresuotų Riaubiškytės pripažinimo linkme. Kadangi ta linkmė yra moralinė aklavietė, o pankai tai supranta, minėtoji atlikėja niekad nenorėtų suprantančių žmonių vest dvasios ubagystės linkui. Arba dėl kitų priežasčių, toks duetas neįvyksta, bet tai anokia bėda, nes įvyksta daug kitų progresyvaus pripažinimo pavyzdžių. Štai kad ir ta pati atlikėja reklamuoja dantų pastą, taip savo autoritetu skatindama rinktis tam tikro gamintojo burnos higienos reikmenis parduotuvėje.

Rizikingas sprendimas, nes asmens higiena yra tarsi intymus kiekvieno reikalas, o to reikalo viešinimas tik skatina vizijas susijusias su mikrobais ir purvu tam tikrame asmenyje, nes būtent jie yra higienos priešai. Autoritetas nėra higiena todėl mikrobų neįveikia, kaip tik atvirkščiai – purvas naikina autoritetą. Subtilia prasme autoritetas yra nesunaikinamas dėl žmogaus noro nematyti purvo. Ta prasme, jei žmonės matytų purvą visais atvejais be išimčių, tuomet kiekvieno namai ir aplinka būtų švarūs (taip nėra), o demokratiniai rinkimai vyktų vangiai (taip irgi nėra), nes žmonės matytų purvinų darbų pėdsakus renkamųjų asmenyse. Super hiperbolizuotas pavyzdys yra Maiklas Džeksonas, kurio autoritetas, kaip tapo žinoma, yra dieviškas. Nesuvokiamas ir nesuprantamas jei mėginti jį mąstyti.

Autoritetas – kiekybiškas reikalas. Kiekis didina inerciją. Norėčiau geriau mokėti fiziką, kad galėčiau tiksliau išsireikšt, kaip ir kodėl didelės masės yra sunkiai valdomos ir reliatyvios. „Masė“ – žodis nurodantis į fizikinį ir kartu į socialinį matą. Fizikoje masė nurodoma vienetais, socialiniuose moksluose masės vienetų nėra, nors ji ir būna sudaryta iš vienetų. Čia todėl, kad fizikoje kilogramą sveriantis akmuo nekeičia savo savybių važiuodamas sunkvežimio priekaboje kartu su tūkstančiu kitų akmenų. Socialinis vienetas keičiasi neatpažįstamai ir netenka savo kaip vieneto savybių, bet masė imama mąstyti kaip vienetas, nebūna dviejų masių. Štai kalbant apie Žalgirio mūšį aiškiau mąstyti yra, kad kariavo ir žuvo masė žmonių, nei kad kariavo masė lenkų-lietuvių su kryžiuočių mase. Per vieną populiaraus filmo Terminatorius seriją, Švarcnegerio personažo priešas, jau atrodė bus sudaužytas į galybę paskirų, nieko nereiškiančių dalelių. Bet ateities robotologijos techniniai laimėjimai buvo peržengę Gerojo Terminatoriaus programines svarstymo galimybes. Dalelės žinojo, kad reikia susiburti į vieną, vieną masę, tada jos visos kartu taps kone nenugalimos. Nugalėti masės neįmanoma, masę gali praryti nebent didesnė masė. Blogas Terminatorius taip ir buvo nugalėtas, kuomet ištirpo didesnėje masėje ir prarado savo savybes. Tas pat su autoritetu, jis yra nenugalimas, o praryjamas.

Krizė atima prasmę iš laiko. Kai dirbi laiką leidi prasmingai (realizuoji, sublimuoji, uždirbi pinigus), ilsėdamasis nuo darbo poilsiui suteiki ilsėjimosi prasmę ir turi laisvalaikį. Kai krizė tai laisvalaikio nėra, nes mažai darbo. Užtat daug laisvo laiko kuris yra visiškai kas kita nei laisvalaikis. Tai štai vieną iš laisvo laiko dienų (kažkurį antradienį apie pietus) pasikinkęs dviratį nulėkiau iki naujai duris atvėrusios Nacionalinės Dailės Galerijos. Žiū, net tinklapis patrauklus. Pastatas gražiai rekonstruotas, labai šiuolaikiškas. Buvęs revoliucijos muziejus. Tame esu buvęs kartą, gal kokiais 1987 kuomet mane priskyrė spaliukų organizacijai. Gal butų tekę apsilankyt dar kart, įsijungiant į pionierių organizaciją, bet mokykla tais metais nutarė nebedaryti naujų pionierių, nes Lietuva pasiskelbė nepriklausoma šalimi. Ir štai po daugiau nei dvidešimties metų aš vėl praeinu pro tą moterį su kregždėm ir žengiu į galeriją. Kone taip pat iškilmingai. Viena iš tų aplinkų kur žymiai smagiau jaustumeisi jei po pažastim turėsi kokį apple laptopą, nes tada aplinka tave įvertins, busi labiau savas. Savivertė bus stipresnė. Bet gražu ir be mac’o. Dar daug nebaigta, daug nepakabinta, bet perspektyva atrodo gražiai ir tesingai. Kol kas 100 proc. veikia tik Čiurlionio ir amžininkų paroda. Ir noriu padėkot prisidėjusiems prie parodos, nes jie atgaivino mano požiūrį į galerijos galimybes Lietuvoje ir už tai, kad reabilitavo mano mintis apie Čiurlionį. Skoninga, gudri ir išmoninga ekspozicija, pirmą kart tokią mačiau ir buvau pilnas kuo geriausių emocijų todėl šypsojausi patenkintas. Tikra tiesa yra ta, kad galerija ir ekspozicijos forma gali (gal net ir turi) smarkiai palengvinti sunkią žiūrovo pareigą mėginti meną. Kokie nors Verkių rūmai dėmėtom lubom ir kampais, Vilniaus dailės galerija girgždančiu eglutės formos parketu ir beprotiškom interjero spalvom atliko savo užduotį žvėriškai. Žvėrys anokie meno pagalbininkai.
Kad jau gera nuotaika po įspūdžių NDG buvo, pamaniau nulėksiu į ŠMC pažiūrėt „pirmos didelės parodos apie japonų meną“. Specialiai delsiau su apsilankymu, nes ŠMC sau leidžia atidaryti parodas ir leisti lankytojus nors ne visi eksponatai būna paruošti ar išvis atkeliavę. Postmodernizmas – viskas galima. Su tokia arogancija žiūrovai turi skaitytis, nes ŠMC yra norma ir kriterijus. Kol kas nėra konkurentų, todėl palaida bala motyvuojama postmodernizmu, o tai geras argumentas, kad kiekvienas kritikas atsipistų.
Pakilau laiptais ir patekau į parodą. Vėl, kaip visad ŠMC, būsiu kažką ne taip supratęs. „Didelė paroda“ reiškė eksponatų natūros dydį, o ne gausą. Kiekvienas matęs parodos reklaminį plakatą norom ne norom jau bus matęs ketvirtadalį ekspozicijos. Nes išviso yra keturi, menine kokybe ir koncepcija pribloškiantys parodos elementai. Užtrukau 8 minutes. Ir tai žinoma, tik mano paties problema. ŠMC blogai nebūna.
Girdėjau teigiamų atsiliepimų. Tiesiog nieko kito neturim. Žmonės kitaip nematė.
Postmodernizmas – viskas gerai.

Menas verčia nervintis ir keiktis. Štai šviežias ir turiningas įrašas kuris normalų žmogų turėtų nervinti. Pinigiai visad, o dabar ypač smarkiai eskaluojama tema Lietuvoje, svetimi pinigai visiškai priimtinas ir normalus bet kokios temos objektas.
Jei paguglinsim žodžių junginį “video montažas” tarp pirmų rezultatų rasim vestuvių filmuotojus ir montuotojus. 1.5k Lt už meninį (?) savo vestuvių montažą yra daug. Bet tai Tikras reikalas ir Rimtas dalykas. Dabar kas per šūdas yra čia ir kodėl jis už jį sumokėta milijonai dolerių.

Ar kūrinio materialinė vertė (piniginė išraiška) yra kūrinio objektyvi vertė (įtaka, emocija, išliekamumas etc.)? Štai vestuvės yra tikras meninis (?) šeimos šventės dokumentas, džiaugsmo ir laimės įrodymas, o pokemonai yra netikra (ironija vartotojiškam blizgėjimui turi milijoną išraiškų. Milijonas – nesuskaičiuojama – nesuvokiama – netikra). Logiška būtų, jei tokiais dalykais niekas nesidomėtų, kaip netikrais, neesamais. Bet yra atvirkščiai, net kur kas labiau atvirkščiai, meninis filmas apie mano vestuvės atrodytų kaip purvo gniužulėlis priešais Saulę jei Murakami sugalvotų sudėti savo meną vestuvių projekcijos fone. Realiai, tai to fono net nesimatytų, nes pokemonai užgožtų meninę (?) šviesą savo spindėsiu. Nebent… Nebent prie to filmo prisilietų pats ponas Murakami, o gal dar geriau – ponas Hirstas iš Anglijos. Aktualizuoju klausimą dar kartą: kas yra objektyvi meno kūrinio vertė? Kada ir kokiomis sąlygomis minėti ponai prie ko nors prisiliečia ir paverčia tai meniniu auksu?

Anądien per radiją klausiausi pokalbio su psichologu kuris išreiškė mintį, kad kūrybos aktai yra intuityvūs ir neverta gaišti laiko aiškinantis iš kur jie kyla. Puikiai suprantu mintį. Vis dar prisimenu kai mokykloje suabejojau ar Salomėja Neris bent sąmonės krašteliu nutuokė kokias mes čia analizes apie jos eiles darom. Grynos spekuliacijos.

Tęsiant mintį, pokemonas su pepsi skarbonke gerklėje yra spontaniškas (neprognozuojamas) menininko (šiuo atvejų meno fabrikėlio) aktas. Ten kur atsiranda spontaniškumas ir intuicija dingsta metodai, reiškia nėra kaip išvesti formulės sėkmingam prisilietimui. Atsakymas į aktualų klausimą – meno vertei objektyvumo kriterijai netaikomi, nes ji (vertė) yra intuityvaus menininko akto/judesio subjektas. Taigi ir žiūrovas įsistebėjęs į menininko intuicijos rezultatus neturi pagrindo objektyviam (vieninteliam ir teisingam) jo vertinimui. Bet galima paklaust taip: kokią dalį meninės vertės sudaro piniginė kūrinio kaina? Kaip susiję (kaip santykiauja) neapčiuopiama intuicija ir pinigai? Pirma mintis yra ta, kad pinigų suma už kūrinį yra proporcinga jo vertei. Akivaizdu, kad kalba yra ne apie medžiaginę vertę, ta prasme kūrinio materialinė išeiga skiriasi nuo to už kiek jis yra perkamas. Tad už ką yra sumokama galybė pinigų ir kokia vertė yra nuperkama? Meninė? Atsakymas yra tas, kad meninė vertė neegzistuoja. Kaip galėtų, jei Vertybė iš esmės yra chrestomatinė, dogmatinė norma kurią pokemonas galerijoje kaip tik ir griauna. Jau seniai sugriovė. Išleisdami milijoną jie nenusiperka meno vertybės, nes negali turėti to ko nėra. Ką tuomet turi? Aukštumas. Įvaizdį. Simbolius. Ženklus.
Tie tai sudėtingi.

Aptikau tokią metų senumo diskusiją. Labai į temą apie tai ką aš čia jau kurį laiką lemenu. Blogo autorė nepretendavo į kokią nors poziciją, nors antraštė tarsi ir rėkia, o tekste yra tokių baisių žodelių kaip “anti-menas”, “vartojimas” ir pats baisiausias – “postmodernizmas”. Žodžiai baisūs todėl, kad jie niekiniai, t.y. apie nieką. O perfrazavus diskusijos pavadinimą gausi teiginį, kad viska, ko nesinori/nesigauna (dėl nutylimų priežasčių) vadinti menu, t.y. kas savaime nėra vadintina menu, vis tik yra menas pritaikius postmodernizmo išlygą. Gerai, o kas yra postmodernizmas? Enciklopedijoje parašyta, reiškia reikia tikėti, kad postmodernizmu apibrėžiamas kultūrinis – socialinis fenomenas prasidėjęs maždaug nuo 1920 metų naujosiomis meno kryptimis. Kas per fenomenas? Ogi abejonė ir nepasitikėjimas teorijomis, tiesomis ir ideologijomis, galiausiai perėjęs prie jų neigimo. Kodėl ir kaip taip atsitiko – kita, sudėtinga tema, palieku ją nuošalyje ir tiesiog sakau, kad taip atsitiko. Vienas aiškus dalykas – tai kur tai atsitiko. Dievo tėvo, Šventos dvasios ir Sūnaus pažymėtoje teritorijoje. Šia prasme, postmodernizmas yra XX a. pirmoje pusėje, tam tikroje teritorijoje pradėjusi plisti neigimo forma. Dabar vėl perfrazuosiu įrašo antraštę arba tiesiog paklausiu kodėl pavyzdžiui šitų dviejų, seksui pritaikytų, lėlių bronzinė skulptūra 2003 metais pelnė vieną svarbiausių britų meno apdovanojimų?

Todėl, kad ji yra neigimas. Ir kiekvienas išraiškingesnis neigimas yra traktuojamas kaip menas. Jeigu žiūrovas nežino konteksto arba temos (teorijos/taisyklės), nežino ką kūrinio autorius neigia, reiškia jis neturi pakankamai priemonių menui patirti.

Dar kartą apie nepatiriamus šiuolaikinio meno kliedesius. “Šiuolaikinis” lai būna laikiškas įvertinimas, o ne koks nors kitoks. Dabar kaip tik geras kontekstas apie tai pakalbėt yra didžiausias kultūrinis įvykis Europoje – Venecijos Bienalė. Ir didžiausias ne tik Europoje, bet ir tame pasaulyje kuriam menas rūpi. Lietuviškoje žiniasklaidoje šitas reikalas šiokį tokį atgarsį turi, gal galėtų turėti ir didesnį, bent jau Vilniuje, katras yra Europos kultūros sostinė šiemet. Bet yra kaip yra, kaip visada ir buvo.
Venecijos bienalė nėra koks nors namas su daug paveikslų tai daug renginių, daug parodinių įvykių visoje Venecijoje. Štai pavyzdžiui aš, kaip tik taip ir įsivaizduoju buvimą kultūros sostine, kai vyksta šokio, kino skulptūros, muzikos, teatro, dailės festivaliai, vyksta visame mieste ir įvairiais pavidalais. Ir taip prisistato viso 77 šalys ir beveik šimtas menininkų. Tame tarpe ir Lietuva. Mums atstovauja menininkas Žilvinas Kempinas su visai nebloga “Tūba”. Na, kad Kempinas yra emigrantas ir jau ilgokai gyvena JAV yra geras rodiklis to, kaip menas valgomas Lietuvoje. Be kita ko, neesu girdėjęs kad “Tūba” kada būtų atvažiavusi į Lietuvą, kad mes, lietuviai, galėtume įvertint kaip čia mus atstovaus svarbiame renginyje. Bet dabar juk krizė, tai jei kapeiką atstovavimui Kubilius dar sukrapšto, Europos kultūros sostinėje 2009, savo šalies atstovo pamatyti neteks. Neteks pamatyti ir kitų menininkų darbų bei atlikimų todėl, bet truputį yra internete.
Dar kažkur internete radau žurnalisto komentarą apie rusų, prancūzų ir dar kažko didelio pasirodymą bienalėje: net viso pasaulio pinigai ir prestižas negali sukurti bent jau vidutiniškai įdomaus meno. Čia turėta omenyje pinigų sumos, kurias kai kurios šalys skiria pasirodymams bienalėje. Anot lryto informacijos Rusai išleido milijoną eurų savo reprezentacijai. Už tą milijoną Andrejus Molodkinas prisiperka žmonių lavonų ir naudoja juos kaip medžiagą savo menui. Lavonai yra menas. Arba menas yra lavonas.

Jei kartais dirbi, žmogus, konservų fabrike tai kiekvienas dalykas be etiketės turėtų atrodyti kaip brokas. Šita prasme, mane žavi muzikologas D. Užkuraitis. Jis viskam turi pavadinimą. “Šiandien savo 31 gimtadienį švenčia Elektro-indie-posthouse-junglebass atstovas iš Vokietijos Džonas Smitas, “Radijo Kalendoriuje” girdėsime jo atliekamą kūrinį “Mano numeris pirmas”. Garbės žodis, jam kalbant, esu girdėjęs ir dar informatyvesnių pristatymų. Štai kaip lengvai šifruojamas muzikos menas. Man tai su šifrais sunkiau. Ypač dabar, kai noriu pakalbėt apie ribas tarp modernaus, postmodernaus ir šiuolaikinio meno. Grįžtant prie pavyzdžio su konservais, tai jei man kas pripiltų į tris stiklainius po truputį meno, duotų tris etiketes ir paprašytų užklijuot teisingai… išeitų trys brokuoti stiklainiai, kur neaišku kur kas yra, nes nežinočiau kaip užklijuot etiketes. Stiklainiai stiklainiais, bet ką daryt meno galerijos vadovui jei reik atlikt šiuolaikinio meno galerijos funkciją? Lengviausias kelias – klijuot kokią kitą etiketę. Kaip kad – “Šveicarijos menas” arba “20 blogiausių menininkų iš paskutinių 20 bienalių”, arba “Jaunesni už Jėzų menininkai”…
“The Generational: Younger Than Jesus” paroda kuri dar 14 dienų vyks New York’o muziejuje baisiai geru pavadinimu – “New Musem”. Nors įkurtas dar 1977, bet šiame, naujame, įspūdingame pastate iš naujo duris atvėrė visai neseniai – pačiam 2007 metų gale. Pats pastatas labai patiko dėl visai paprasto dalyko – lubų aukštis skirtingas kiekvienam aukšte, kaip ir skirtingas kiekvieno aukšto plotas. Tai tiesiog, ne tai ko tikiesi iš architektūros, didžiausią gyvenimo dalį praleidęs 9 aukštų chruščiovkėj, kuriose viskas vienoda – nuo Vilniaus iki Irkutsko. Iliustratyvus, ironiškas to pavyzdys – tarybinis filmas “Ирония судьбы, или С лёгким паром!”. “New Museum” nesupainiosi su jokiu kitu.

“Jaunesni nei Jėzus” paroda dedikuota grynai tam tikrai menininkų kartai apžvelgti. Tarp kita ko – paroda tarptautinė, tarpkontinentinė. “Jėzus” pavadinime labai svarbu, todėl kad paroda aiškiai orientuota į (globaliai) vakarietišką kartą. Kartą kuri gimė apie 1980, kuri matė interneto aušrą, taip pat tapo medijos priemonių bumo (informacinės globalizacijos) liudininkai. Karta kuriai Antras pasaulinis karas labai gerai pažįstamas iš vadovėlio, Šaltasis karas, Afganistano, Vietnamo konfliktai, Berlyno sienos (TSRS) griūtis – ankstyvos vaikystės įvykiai. Čečėnija, Karas Irake, krūva lokalių konfliktų ir galiausiai 09.11 dalykai kurie visai netoli nugrūsti atminties lentynose. Aišku, reik pastebėt ir išbraukt iš “Jaunesnių nei Jėzaus kartos” personas “jaunesnius nei Sidharta”, “Mao Dzedungo ir Ko anūkus” ir visą kitą didžiąją pasaulio dalį kuri negyvena jokiuose post-modern-izmuose. Viską taip gerai žinau, nes pats esu “jaunesnis nei Jėzus”.

Parodos plotas didelis – reikia iliustruoti visos kartos meną. Tiesa, kokio nors motyvo apibendrinančio eksploziją nėra, vienintelis dalykas kuris sieja menininkus ir jų kūrinius ir yra autorių amžius. Pasakysiu iš kart, kad visokio brūdo per teliką šiuolaikinio meno galerijose nežiūriu, dažniausiai net nesustoju. Man tai atrodo, kaip technologinis žmonių anachronizmas ir infantilus džiaugsmas, kad “kamera filmuoja”. Būtent tokio meno buvo daug, kaip ir šiaip ne kokio meno.

Kas be ko, viskas yra labai konceptualu iki begalybės, o man begalybė – persiryjimo problema. Labiausiai patiko, beroc japono instaliacija, tokia baisiai intymi. Viskas labai paprasta, tiesiog iš kažkur gatvėje sutiktų jaunuolių jis nupirko viską ką jie tuo metu turėjo prie savęs. Viską.

Tokiam kontekste, kažkoks studento pažymėjimas, liemenukas, bateliai pasakoja istoriją, istoriją kuri yra labai subjektyvi, kurioje nematyti objekto, galiausiai objektas bus paties žiūrovo susikurtas reikalas.

Chu Yun darbas This is XX. Geras variantas kai net parodos kuratoriai nežino ką menininkas nori pasakyti. Pavadinimas neaiškintinas (bet kažką tikrai reiškia). O dabar geras(?) tuo, kad sukelia daug asociacijų. Grupė savanorių moterų, kurių amžius nuo 18 iki 40 ekspozicijos metu miega parodos salėje pakaitomis. Na, čia ir bus visa esmė tame, kad čia moterys, kad miega parodoje, kad miega išgėrusios migdomųjų.

Šiuolaikinė mieganti gražuolė? Nežinau ar buvo koks princas kuri mėgino ją pažadinti. Ar nykštukai. Ką begalvotum žiūrėdamas į migdomųjų prisirijusią moterį parodoje viskas bus teisinga. Autorė ir nori, kad galvotum.
Miegančiosios fone, tas mėlynas blynas yra meno kūrinys atliktas pasitelkus technologijas. Technologija šiuo atveju – Adobe Photoshop kompiuteryje. Susikuri naują dokumentą, spragteli du kartus klavišu, brūkšteli pelę, darai “save as”, tada spausdini ant didžiulio lapo ir štai tau tarptautinis šiuolaikinio meno eksponatas.

AIDS-3D menininkų grupė pastatė totemą šaipydamiesi iš švento technologijos statuso šiandien. Jei namie sugenda skalbimo mašina, televizorius, žymiai blogiau – kompas, o užvis blogiausia, sugenda ir antras kompas, tada dar dingsta ryšys mobiliake – tai žinok paskutinio teismo diena atėjo, Jono pranašystė pildosi ir dangus pasruvo kraujais. Kad to neatsitiktų, laisvu metu reikia melstis technologijos dievui – Oh My God!

Banalu.
WTF?..

Kuo giliau į mišką tuo daugiau partizanų. Tuo mažiau lieka dėmesio žmonėms. Taip su viskuo gyvenime, kuo ilgiau ką nors apleidi tuo sunkiau grįžt, todėl ir mintimis pasidalint skirti žodžiai bręsta sunkiai. Libido yra lengvai garuojantis dalykas ir visus jo rezervus išgarino keli mažuliukai projektėliai (chaltūros?), nors iš kelionės po JAV galvojau grįšiąs springdamas idėjomis. Antra vertus, kad jau iškosėjau visas idėjas kaip kokį kiaulių gripą, susidariusi tuštuma suteikia peno pamastymui, kurį reikės užrašyt vėliau. O idėjos kuriomis neužspringau, tikėjausi, kad kils lakstant po NY meno muziejus. Trumpai papasakosiu ką mačiau. Pirmiausia tai MoMA (Museum of Modern Art). Sako, o jei sako reik tikėt, kad tai įtakingiausias modernaus meno muziejus pasaulyje. Nuo savęs pridėsiu, kad tame pasaulyje kuriame tas modernus menas yra. Tai šia prasme, postkomunistiniame bloke jis nėra įtakingas. Nėra įtakingas dėl to, kad MoMA įkurtas 1929 į dabartines patalpas persikraustė ir dabartinį savo veidą formuot pradėjo 1937.

Tai čia ten, anapus Atlanto. O štai šiapus, 1940 metais pats moderniausias dalykas Lietuvoje buvo Stalinas, kuris tokiu ir liko iki pat 1991, kai jo įtaka ėmė slopti. Modern Art nėra tas pat kas Contemporary Art. Galime džiaugtis pastangomis matyti ir kurti šiuolaikinį meną, bet nėr kur dingt ir reik pripažint, kad modernaus meno (kaip ir visa ko) metą praleidom. Tarkovskis mums yra modernu. Tarkovskio veidrodžių MoMA nėra, bet yra visa kita iš ko turim vakarietišką meno dabartį. Laikau save labai išpeštą iš konteksto kai reikia suprasti tokius, kone 50 metų senumo darbelius. Juoba, kai esi “įtakingiausiam” modernaus meno muziejuje, o ne penktokų braižybos pamokoje.

Jei sąžiningai skaityti aprašus prie darbų, muziejuje tektų sugaišt kelias, intensyvias darbo dienas. Kas dieną muziejaus darbuotojai rengia trumpas kokio nors autoriaus apžvalgas. Jei sąžiningai padalyvaut tokiuose, geriau nusipirkt nuolatinį bilietą į muziejų ir vaikščiot kokį mėnesį. Kita vertus, per tokį trumpą laiką gausi gerą išsilavinimą, nors ir be diplomo.

MoMA turi apie 150 TŪSTANČIŲ Vakarų meno šedevrų. Kas yra žiauriai daug net nepridedant tų 4 milijonų nuotraukų ir 22 tūkstančių video darbų. Suprantama, ne viskas telpa į 60 tūkstančių kvadratų ekspozicijos plotą, o tas koncentratas kuris išeksponuojamas sunkiai telpa galvoje. Picaso, Van Gogh, Dali, Monet yra labai kieta ir labai didelis menas, prie bet kurio iš darbų gali sugaišt nors ir visą gyvenimą. Tiesa, šitų super dailininkų darbų buvau matęs kur nors Europoje (nes visi jie europiečiai) arba pas ką nors ant šaldytuvo magnetuko pavidalu, ar galiausiai kokiam nors žurnale.

Pabiručiai sudėtingi suprasti šedevrai ir instaliacijos pritrūko dėmesio nes jiems sunku būti šalia genialių darbų.

Be to nemažai dėmesio MoMA skiria skirtingų meno technikų pristatymui, tai pro visus, kokius nors popieriaus ar kartono lankstinukus praeini kaip pro vieną, jei neesi kaip nors specialiai susidomėjęs.

Andy Warhol ir visas Pop Art pasirodė didesne egzotika. Eilinį kartą tenka apgailestaut dėl tarybinės santvarkos izoliacijos nuo pasaulio, kai negalėjom būti įtakoje to ką pradėjo (pabaigė?) Warholas. Man jis yra kažkoks mistinis personažas sudalyvavęs visose medijose vienodai svarbiai, sugriovęs meną ne brūkšniukais ant juodo kartono, bet spalvotai, ryškiai, amerikietiškai ir populiariai. Konservuotų sriubų paradas Pop Arto simbolis.

Niekaip neatrodantis dabar, XX a. viduryje šitas konservų rinkinys tapo pačiu baisiausiu radikalu tradiciniame mene. Menininko pasirinkti plataus vartojimo produktai tapo tapatūs tradicinio meno perspektyvai. Konservų dėžė yra toks pat menas kaip ir Paskutinė Vakarienė. Ironiškas kičas turi tiek pat prasmė kaip bet koks tradicinio meno prasmės persmelktas objektas.

Šaižus akmens braukimas per keramikinę plytelę suerzino. Atsisukau į garsą. Batus vilkdamas į vaistinę įėjo senukas. Eilės beveik nebuvo, iškart pamaniau užleisiąs jam vietą, bet tas nusliūkino prie didžiulėm raidėm apie vaistų atpigimą pranešančio stendo. Tokiais plakatais kone visa vaistinė išklijuota, neiškart atkreipiau dėmesį į krepšius po plakatais kur ir guli “atpigę” vaistai. Vaistininkė atsisuko aptarnauti manęs, tada sublizgėjau mandagumu mosteldamas link pagyvenusio pono, suprask, aptarnaukite pirma jį. Aukštas vyras. Jei ne nuo amžiaus suriesta nugara butų aukštesnis už mane. Dienos senumo, reta barzda ant įkritusių žandų. Iš vos perskaitomo jaudulio subėgiojo akys, pasirengusios sakiniui lūpos galiausiai, kiek per garsiai, pasiteiravo kurie iš jau ir taip nukainuotų “bintukų” pigesni. Šiek tiek priekurtis, nes ne iš kart išgirdo atsakymą. Akis įtempęs per akinius senoviniais, raginiais rėmais skaitė vaistininkei iš lūpų. Sterilizuoti tvarsčiai kainavo 46, o paprasti 20 centų. “Man, ponia, pigesnių bintukų, penkias štukas, prašau”. Neįprastas tonas ir maniera. Gal koks buvęs bibliotekininkas, gal kultūros namų sargas. Vilkdamas batus senukas nuslinko prie kasos. Supratau, kad šaižus garsas iš po jo kojų sklinda nuo metalu kaustytų batų. Padas bus prasitrynęs. Batukai baisūs, iš tų kur maksimoj mėtosi po 10 Lt tokiuose pačiuose krepšiuose kaip ir nukainuoti “bintukai”. Jau kai kur plyšę bet iš naujo suadyti, šiek tiek matosi siūlės. Striukė, kažkada mėlyna, dabar nuskalbta, bet švari irgi suadyta prie kišenių. Siūta rankomis, visai tankiai, nors kiek per šviesi siūlo spalva. Vyrai taip kruopščiai nemoka, nei siūti, nei švariai rengtis. “1,20 LT” paskelbė vaistininkė. Vėl neišgirdęs jis dar labiau susilenkia, iš arčiau žvilgteli į kasos aparato švieslentę klientui, atsisegęs piniginę gaudo centukus. Piniginė juoda, be 3 litų kuriuos iš centų kišenės išgaudė senukas ten nieko nėra. Tik keli, netvarkingai suklijuoti katinų lipdukai iš kramtoškės fantikų ar panašiai. Anūkų menas. “Maišelio nereikia, aš į kišenę įsimesiu… Ačiū jums, ponia”. Manęs nepastebėjęs, jis apsisuko išeiti.

Labai gerai perkamas prekės ženklas – britų menininkas Damien Hirst. 1991 metais Britų meno ikona tapusios “The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living” autorius.

Didelis ryklys akvariume pilname formalino. Ryklys sugautas specialiai menininkui užsakius, o ne šiaip iš kokio žuvies skyriaus paimtas. Tai kad užkonservuotas yra ryklys, o ne pavyzdžiui lašiša, lėmė tai, kad užsakymas žuviai atliktas Australijoje, kur vietinio žvejo paprašyta sugauti žuvį, pakankamai didelę, kad galėtų suvalgyti žmogų. Penki tūkstančiai svarų, tiek kainavo žvejo paslaugos. Penkiasdešimt tūstančių svarų, tiek kainavo paruoštas menas. Visa tai tebuvo kapeikos pradedančiam menininkui.

Formalino upėje Hirstas ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Pjaustė karves, dalimis grūdo į skirtingus akvariumus, važinėjo per Vienos bienales. Kūrinių ir kūrybos vertė augo, klientai norėjo meno formaline.

Rekonstruota žmogaus kaukolė iš platinos inkrustuota deimantais, vienintelė kas tikra, bet ne brangiausia – dantys. Tiesa, šito meno kol kas taip niekas ir nenupirko, t.y. nupirko paties Hirsto galerija.

“Lullaby Spring” didelė plieninė lentyna su šešiais tūkstančiais rankų darbo tablečių. Šį meną nusipirko šeichas iš Kataro už daugiau nei 19 milijonų dolerių.

Damien Hirst daugiausia dėl savo darbų specifikos niekad nekūrė vienas, dideliems darbams ir produktyvumui reikia daug asistentų, todėl nėra aišku kiek yra autentikos darbe. Tuo atveju jei autentika reikalinga. Štai skaičiau, kad viena iš Hirsto dailininkių išeidama iš jo globos paprašė pasilikti vieną tapybos darbą. Na tiek ten tos ir tapybos, keli geltoni taškai ant drobės ar kažko. Hirstas neleido jai to darbo pasilikti, paaiškino, kad skirtumas tarp jos ar jo nutepliotų geltonų taškų yra kaina.
Damien Hirst gyvenimas, banaliai kalbant, audringas. Narkotikai, kekšės, keiksmai, jis gali sau leist susikišt cigaretę į penį žurnalistų akivaizdoje, jau nekalbant apie tai ką jis sau leidžia kurti. Menininkas pasakoja, kad menas kyla iš aplinkos, menas yra jo reakcija į pasaulį. Ir jei jis ką nors įdomiai pagalvoja, tai gali būti vardas jo darbui, tai jis ir sukuria ką nors.
Hirsto pavyzdys čia man reikalingas kaip fonas sekantiems pasvarstymams kuriuos dar reikia užrašyt.