Du pareiškimai į kuriuos vis atsiremiu:
Viskas gali būti visaip.
Bet kas gali atsitikti bet kaip.
Ir išvestiniai:
Žinai tikrai, kad tikrai kažko nežinai.
Nežinai ar iš viso ką nors žinai, net gi tai, kad žinai ką žinai.
Jei galvoji, kad žinai, bet nežinai, tai galvosi, kad žinai, kol nesužinosi, kad nežinai.
Man atrodo, kad montažas yra svarbiausia vaizdo sekų gaminimo dalis, kartais net turinti galią keisti jų turinį ir prasmę. Tačiau net nebejoju, kad operatoriui svarbiausias atrodo jis, nes jei nieko nebus nufilmuota – vaizdų sekos išvis nebus. Jei kalbam apie animaciją, tai vietoj operatoriaus bus animatoriai. O scenaristui svarbiausias yra jo darbas, nes be jo, net nebūtų ko filmuot. Bet užvis svarbiausias darbas yra prodiuserio, nes tik dėka jo – visi trys išvis susitiko. Ir šitokios santykių grandinės yra visose profesijose kokios man tik šauna į galvą. Šlavėjui reikia rubų bei šluotos, rubų siūvėjui reikia medžiagų ir įrankių ir t.t., nes visi nuo visų priklauso. Ir – kiekvienas svarbiausias.
Fizikos mokytojui nerūpi fizinio lavinimo pamokos, nes kūno lavinimas yra biliakas palyginus su tarkim termodinamika. Kitą akimirką “fyzrukas” fizikui gali tapti būtinu, jei kūno apsileidimas trukdo mąstyti apie termodinamiką. Bet tai nebūtina taisyklė, Froidas ne vienintelis atvejis kuomet genilios įžvalgos prasprūsta pro skausmą, t.y. kūno apsileidimą ar nelaimę. Tiesa, Froido šedevrai nieko nereiškia “fyzrukui”, kuris nėra girdėjęs apie psichoanalizę. Bet tik iki tol, kol Oidipo kompleksas jam nepradeda trukdyti rūpintis kūnu. Tuo pat metu tiek skirtingiem, tiek vienodiem žmonėm, rūpi tiek vienodi, tiek skirtingi dalykai. Tuo pat metu daugeliui šitas dalykas visiškai nerūpi. Ir labai retai gali atsitikti situacijos, kuomet tai pradeda rūpėti.
Gyvenimas yra panašus į optinę apgaulę kur veni mato profilius kiti taurę. Tik gyvenime skirtingai nuo linijų šita optinė apgaulė nėra plokštumoje, gyvenime tokių linijų yra kur kas daugiau ir gyvenimas yra daugiau negu dviprasmiškas, t.y. daugiau nei profiliai arba taurė. Jeigu paveikslėlyje mums pasako, kad čia tik dvi prasmės, tai gyvenimas yra rašalo demė, debesėlis, kur reikšmės neapibrėžtos. Protinga yra tada, kai žinai apie tas linijas. Tuo protingiau kuo daugiau žinai formų kurias jie apibrėžia ir koks jų santykis. Nes dažnai, matantis “taurę” imsis įtikinėti “profilio” matytoją savo teisumu. Tol, kol pats nepamatys “profilių”. Matyti abu variantus – neįmanoma, bet matant “taurę”, būtina prisiminti ir “profilius”. Žiūrėdamas į konkretų “debesį” stengiuos prisiminti, kad tai ne galutinė jo forma.
Jeigu mintis pradėdi dėstyti taip aiškiai ir nuosekliai, kad pakanka sukurti intrigai, tuomet jau gali krypti į loginius žaidimus kurie bus visiškai neaiškūs, nei klausytojui nei tau pačiam. Ir nereikia stengtis jų paaiškint (ypač jei pats nesupranti), tegul būna taip, kad kiekvienas liks sutrikęs.
-
Rašyti bereiklaingas mintis tai tas pat kaip turėti daiktų perteklių ir vietoj to, kad juos išmesti – palikti kur nors matomoj vietoj tikintis, kad kam nors to prireiks. Nugertas fantos butelis prie įėjimo į koncertą. Sofa šalia šiukšlių duobės. Bet to niekad niekam neprireikia. Galim net piktintis – kam ji čia yra, kas ją paliko!? Reik tokią šiukšlę pakelti iš matomos vietos ir nunešti iki sąvartyno, kad supūtų su kitomis šiukšlėmis. Tas pat ir mintyse. Tokių dalykų nemeta nebent karo metais, kai visko trūksta.
-
Jeigu gyvenimas yra bendravimas ir dėmesio troškimas. Jeigu dėmesys reiklaingas kaip deguonis. Turininga forma siurbti deguonį turėtų būti esminis dalykas.
Protingų rūšių yra daugiau nei vien tik žmonės ir vienodos gyvybės formos atsikartoja visatoje ir yra skirtingo išsivystymo lygyje duotuoju momentu. Tai reiškia, kad tuo pat metu visatoje gyvena daugybė civilizacijų kurios viena apie kitą nieko nenutuokia, yra ir tokių kurios jau išnyko arba kaip tik pasiekė labai aukštą išsivystimo lygį. Jei galvot, kad laikas yra vientisas visatoje, tai per vieną visam vienintelę akimirką nutinka nesuvokiamas skaičius visko. Milijono žmonių likimas nieko nereiškia palyginus su supernovos sprogimu kažkur. Milijono žmonių gimimas nieko nereiškia palyginus su vienos žvaigždės gimimu. Esam menkai aprašomi tiek erdvėje tiek laike.
Ateitis ir praeitis yra ne laiko, bet erdvės skirtumas. Laiko tiesiog nėra, viskas vyksta tuo pat metu tik skirtingose vietose. Tų vietų yra daug todėl atrodo, kad galima įžvelgt chronologiją, bet ji ižvelgima tik visatos akmirksnyje. Laikas yra visatos mirktelėjimo smulkiausia dalis. Judėdamas tarp pasaulių judėtum tik į kitą dabartį.
Vienintelė dabartis yra mus matanti saulė aplink kurią sukamės, ji ir sprendžia kiek mums gyvent ir kaip.
Pažiūriu mokslo populiarinimo laidas ar dokumentinių filmų serijas. Gryniausia ontologija, kokius jie ten klausimus nagrinėja. Štai paskutinė matyta buvo pavadinimu “The story of everything”. Ir realiai paralyžuotas bičas, langu į bendravimą naudojantis elektronikos prifarširuotą vežimėlį ima ir papasakoja viską ir dar lyg tarp kita ko numeta, kad Dievui jo teorijoje vietos nėra. Kai man smegenyse pasisuka cinizmo svirtelė aš klausiu – teorijoje ar religijoje, o iš esmės tai koks skirtumas? Tas bičas vežimėlyje kaip koks neoplatonikas Plotinas, tik neoplatonizmas dabar vadinasi kvantine mechanika, ar astrofizika, ar kažkaip panašiai. Plotinas tai toks paliegęs bičas kuris, jei labai trumpai, paėmė ir iškelė žmogaus pilnatvę, laimę už empirinio pasaulio ribų. T.y. laimė yra suvokiama ar išmąstoma. Kūno tam nereik. Kaip ir nereik pasaulio. Nevaldantis kūno bičas postringaujantis apie laiko pradžią ir kitus fundamentalius klausimus neišeina niekur už Plotino laimės metafizikos. Visi “didieji sprogimai” ir netgi “saulės sistemos sandara” yra transcendecija dabarčiai ir pasauliui.
Pats baisiausias užrašas kurį esu matęs ant sienos skelbia: “kas jei viskas ką tu žinai yra ne tiesa?”. Mokykloje paaiškintas pasaulio fizikinis modelis yra niekaip nepatikrinamas empiriškai. Kaip ir viskuo gyvenime, taip ir fizika reikia tikėti, nes jei to dalyko neišmanai, gali tik viltis kad jį išmanantys neklysta ir sako tau tiesą. Pavyzdžiui fizikai. Jais tikėt lengva, skirtingai nuo Vatikano dievuko šitie tiesiog apipila stebuklais: elektra, varikliais, naftos produktais ir t.t. Aš nė nutuokiu kaip veikia šitas LED’inis ekranas kuriame maigau raides, nė vieno namų apyvokos prietaiso, ne vieno dirbtino daikto savo namuose iki galo negalėčiau paaiškinti. Gyvenimo ir gabumų neužtektų man sukuriamai aplinkai suprasti. Kuom tad stebėtis, kad tikiu Hubble, nuotraukomis iš Hubble ir jų interpretacijomis. Turiu netgi patikėti Apollo misijomis.
Žmogus viduramžiais nebuvo labai kitoks šita prasme, jis nenutuokė kodėl lyja arba nelyja ir kaip jis nuo to priklauso. Jam pastorius paaiškindavo, kad tokia yra Dievo valia, jei atemė derlių reiškia reik melstis daugiau. Šiaip jau pastorius turi tiek pat atsakymų kaip ir astrofizikas lygiai tomis pačiomis temomis: iš kur mes atsiradom, kodėl, kaip, kokia prasmė? Taip, kokia prasmė? Tuoj CERN atras hadroną ir paaiškės, kad visatos prasmė yra materijos kova su antimaterija. Bent jau tokia bus profanų versija, jei netiki gali pats įsitikint susipažinęs su mokslinio tyrimo rezultatais. Tavo paties bėda jei ne supranti nė vienos formulės, viduramžių profanui šventikų spekuliacijos buvo suprantamos tiek pat, kiek man reliatyvumo teorija. Žinau, kad tokia yra, maždaug ką teigia ir tikiu sau.
Lietuva – morališkai maža šalis, nes mažai yra galvų, galvose mažai idėjų, tos kurios jau yra tarpusavyje nekonkuruoja. Visi pažįsta vienas kitą, reiškia vienas kitą įtakoja ir veikia, visuomenėje paplitęs ir išsikerojęs moralinis incestas, kuris ir yra moralinio gyvenimo norma. Kelios kartos incestų genetiškai išgrynino tris visuomenės luomus: žvaigždės, politika-verslas (seimas, teismai, vyriausybė, verslo grupės) ir runkeliai (biudžetininkai (kalbajobės) ir meistriukai (masonai)). Kadangi luomai nėra fizinis būvis, bet abstraktūs archetipai, todėl iki galo nėra aišku kada narys yra įtraukiamas, bet aš tapatinčiau priklausomybę luomui su laisvos valios pajautimu ir iš to plaukiančio sublimacijos veiksmu. Faktas, kad žmogus negali būti dviejuose luomuose iš karto iliustruotinas plačiau nuskambėjusiom pavardėm: Šustauskas – runkelis vs politikas, Valinskas ir TPP – žvaigždė vs politikas, Kūris – politikas vs žvaigždė, visi „reality show“ yra runkelis vs žvaigždė variantai.
Kiekvienas luomas pavydi kitam, labiausiai pavydūs runkeliai. Likusiems dviem luomams runkeliai būtini kad pavydėtų bei darytų dar du darbus: generuotų ir leistų pinigus. Lietuva yra maža, todėl runkelių išleidžiamų pinigų ant “žvaigždžių” pagamintų produktų nepakanka nuolat augantiems (jeigu neaugtų, “žvaigždės” nebūtų “žvaigždėmis”) luomo poreikiams. Todėl “žvaigždė” turi gaminti daug ir nuolat, vardan kiekybės, nes runkeliam nesvarbu ką pirkti, tol kol tai nauja, todėl nėra kokybės (moralinės vertybės). Kokybiška išstumiama kiekiu arba neišlaiko nervinės – finansinės įtampos todėl nėra sukuriama ar padaroma. Taip yra dėl to, kad “žvaigždžių” luomas išpūstas ir ten yra jų per daug, daugiau nei runkeliai gali nupirkti ir sumokėti. “Žvaigždės” išsipūtė, nes sutriko pūtimo mechanizmas, kuomet dėl godumo ir nekontroliuojamo aktyvumo žvaigždės ėmė pūsti kitas žvaigždes.
Media – apmokamas junginys tarp visų trijų luomų. Jis neveikia kontroliuojamai, o tik produkuojamai. Ta prasme, nėra kritikos (kas stabdo ir skatina įdirbį kritikuojamoje srityje), yra tik blogo skonio panegirika (kas skatina nesivaržyt ir toliau veikti) arba pasyvumas. Taip atsitiko dėl to, kad mokantys tam tikrą darbą, daugiausiai dėl godumo ėmėsi veikti srityje kurios nemoka, bet manėsi moką. Taip atsitinka iš karto du blogi dalykai: vienoje srityje dingsta profesionalas, kitoje srityje atsiranda diletantas su įsišaknijusiai neteisingu darbo supratimu. Įsišaknijimas yra dėl išsilavinimo stygiaus, kurio negali kompensuoti praktiniai žinojimai, gyvenimiška patirtis, nes ji yra sukaupta kitoje srityje. Tokiu būdu neatliekami arba blogai atliekami tampa iš karto du darbai. Kritikos stygius toliau leidžia plisti žalingai migracijai tarp luomų, iškreipiamas profesionalumas (tam tikra veikla už kurią gaunamas atlygis) ir naikinamas profesinis autoritetas.
O galiūnai, autoritetai ir moraliniai šviesuliai yra būtini “runkeliams”, kurių luomas yra gausiausias, ir pagrinde dėl to, yra inertiškas. Kaip ir visa pasaulyje, taip ir “runkeliai” – kruta ir paklūsta fizikos dėsniams. Dėl žmogaus sąmonės ypatingumo, žmonės laisvu nuo gyvybei būtinų instinktų vykdymo metu visaip kalba, o kalba yra santykis kurio subjektas yra vienas ar kitas asmuo. Runkeliams reikalinga uola į kurią jie galėtų atsimušt, vaga kuri nukreiptų linkme kalbinio aktyvumo metu, nes nejudėti jie negali dėl fizikos, o kai juda, reiškia ir kalbės. Juda – reiškia kalba (mąsto, kalbėti ar mąstyti yra tas pat aktas, skiriasi tik fizinė išraiška). Jeigu nėra olos ar vagos inertiška masė judės bet kaip. Tai yra judės lengviausia kryptimi, bet ryšium su tuo, kad nenukreipta masė juda chaotiškai tai nėra nei lengva, nei sunku, o tiesiog yra bet kas, t.y. viskas.
Visumos supratimas ir yra tas momentas kuris stumia į judėsį tarp luomo, dėl jo ir kyla žala. Supratimas, kad Aš esu viskas visur, yra tas pat kaip supratimas Aš esu niekas niekur ir taip bus tol, kol neatsimušama į olą, kol neateina teisingas supratimas, kad neesi nei viskas, nei niekas, o esi per kažkur per vidurį. “Aš esu viskas visur” yra reliatyvi dalykų padėtis. Reliatyvumas kenksmingas tiek laikrodžių gamybai tiek organizacijoje gyvenantiems individams kur yra žmonių (trijų luomų) numatyta tvarka ir savireguliacija. Savireguliacija remiasi esminėmis ir nepajudinamos krikščioniškomis vertybėmis, kurios dabar nėra diskusijos tema, o svarstoma tik kaip duotybė, kuri būtinai, aiškiai yra. Todėl siektina dalykų padėtis organizacijoje yra tvarka, o ne betvarkė. Tai yra reiškia, kad dėl betvarkės išsikreipia dalykų padėtis ir organizacija ima blogai veikt. Savireguliacija veikia esant svertams nuo kurių galima atsispirti, uoloms kurios nepaveikios masės jūrai, kurios bangą sudaužo ir nukreipia inerciją. Mūsų atveju uola pasitraukia pati, godumo veiksniui atsiradus. Godumas yra siejamas su materialia pripažinimo išraiška, su sutrikusia savirealizacijos sistema. Menama asmens laisvė Dievo akivaizdoje yra didžiausia vertybė deklaruojama krikščionybės, asmens laisvės didžiausia išraiška yra savirealizacija. Sutrikus pamatinei krikščioniškai vertybei (gal dėl komunizmo) nyksta ir kenčia asmens savirealizacija. Vietoj realizacijos siekimo, viršų ima godumas.
Aš gerbiu vertėjus, jų darbas sudėtingas, kankinantis ir ypač iššaukiantis. Už Viktoro Pelevino vertimą į lietuvių kalbą reikia dėkoti turbūt daugiau rašytojui nei vertėjui – Jurgiui Gimberiui. Lietuviškas „Empire V“ vertimas iš originalių 408 puslapių susitraukė iki 296, skeptiškai sureagavau ir pasidžiaugiau proga, kad dar moku skaityt rusiškai. Vėliau knygyne pavarčiau lietuvišką vertimą ir įspūdis susidarė geras, citatų kurias perbėgau akimis, mintis perduota. Ir gerai, kad vertimo autorius nesiekė literatūrinės teksto kopijos, bet visai laisvai interpretavo.
Nenoriu pasirodyt snobu, nors visas šitas blogas ir ypač šitas įrašas yra ten link, todėl rūko prasklaidymui pasakysiu:
1) Apie Peleviną sužinojau iš draugų Facbook’e, o ne todėl, kad seku literatūros sferą.
2) Atidžiai teesu perskaitęs Epire V.
3) Neesu nei rašytojas, nei super humanitaras, nei “Trečio Brolio” (aka Suokalbis) lankytojas.
Kadangi dabar esu V. Pelevino minties fanas, pasekėjas ir beatodairiškas, aklas garbintojas leidau sau pažaist vertėją. Iš aklos meilės tekstui.
Bet kuris šiuolaikinis intelektualas rinkoje parduodantis savo žinias, daro du dalykus – siunčia simbolius ir parduoda jų prasmę dulkinimui. Prasmės pardavimas dulkinimui yra priemonė kuria gali būti siunčiami simboliai, o simbolių siuntimas ir yra prasmės dulkinimas.
Jei iš arti žiūrėti į merginą kuri skaitos grožio etalonu tai pasimatys jos spuogai, raukšlės ir plaukeliai, o iš esmės juk tai yra tik kvailas, jaunas padaras pritrintas prancūzišku makiažu. Grožio ir bjaurumo sampratos gimsta kuomet atsitrauki nuo objekto tiek, kad bruožai redukuojasi iki abstraktaus vaizdo kuris asimiliuojasi su sąmonėje saugomais šablonais. Tai ir yra seksualinis patrauklumas.
Kai žmogų ilgai maitina reklama, ekspertų nuomonėmis ir dienos naujienomis, jam pačiam kyla noras tapti prekės ženklu, ekspertu ir naujiena. Tam ir yra internetiniai blogai ir socialiniai tinklai. Blogo rašymas yra be perstojo nuo tuštybės vemiančios sąmonės išdava.
Smailikas yra vizualinis dezodorantas, jūzeris jį deda kai jam atrodo, kad nuo jo smirda, o norisi kvepėt skaniai.
Apranga – žmogaus socialinio statuso rodiklis ir išraiška, žmonėms rūpi išreikšti savo pranašumą prieš kitus dėvint nepatogius rūbus kurie pabrėžia, kad asmeniui svetimas fizinis darbas. XXI a. socialinį išskirtinumą nurodo toks aprangos pasirinkimas, kuomet aišku, kad tavęs nejaudina ką apie tavo rūbą pagalvos galeros, prie kurios irklo tu prirakintas, kapitonas. Visa kita – yra juodadarbių apranga. Ir ypač Roleksai.
Žmogaus veikla yra nukreipta vidinio disbalanso likvidavimui, kuris susidaro tarp realios dalykų padėties ir idealaus jų pavyzdžio.
Apklausos parodo, kad vyriškoje moralėje egzistuoja dvi moterų kategorijos: sūkos tai moterys kurios atsisako vyrui jį lytiškai patenkinti. Kūrvos – tos kurios sutinka. Vyriškas santykis su moterim ne tik ciniškas bet ir kraštutinai iracionalus. Pasak apklausų dauguma vyrų nurodo, kad didžioji dalis jaunų moterų patenka į abi kategorijas, kas yra visiškai nelogiška.
Vyro akimis moteris yra vyras be falo, kuris dar ir blogai vairuoja.
Atmintis yra cheminių junginių rinkinys. Su jais nutinka tik tokie pokyčiai kurie paklūsta chemijos dėsniams.
Teisingumas turi metafizinę ir cheminę prigimtį. Kol esi kupinas gyvenimiškos jėgos jausmo visuomet atsiras žodinė teisingumo išraiška. Tai todėl jaunam esant atrodo, kad yra išleidžiama daugybė geros muzikos, o senstant yra jausmas, kad teisingą muziką tiesiog kažkada nustojo kurti. Jaunystėje visad galima susikurti užkeikimą jaudinantį tavo neuronų grandines, išgyventi jį kaip teisingumo alsavimą, o kokie tai bus žodžiai nesvarbu, nes visi žodžiai yra lygiaverčiai – tai tiesiog proto atspindys veidrodyje. Senstant teisingumas dingsta, nublanksta prieš labiau svarbius dalykus, tokius kaip kad bloga sveikata.
Specialiai 2009 Europos Čempionatui išleidžiamas 12 Litų nominalo banknotas, simboliškai primenantis, čempionate Lenkijoje, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės iškovotą vietą. Ačiū kompanjonams Andriui ir Silvestrui už mintį, o TaduiVidmantui už inspiraciją ir banknoto nugarėlės iliustraciją.
