Autorius apie autoriaus, bet ne savo, teises
Monday, February 6th, 2012Svietas neteisingas, o internetas tiesina svietą, todėl neteisingiems internetas nepatinka.
Didžiąją profesnio gyvenimo dalį esu autorius – kuriu audiovizualinius kūrinius. Už tai gaunu atlyginimą – būti autoriumi yra mano profesija. Kad atlyginimą gaučiau, turiu pasirašyti autorinio kūrinio užsakymo sutartį, tuomet atlikti darbą ir darbų priėmimo – perdavimo akte perduoti darbus užsakovui. Pasirašydamas sutartį su užsakovu beveik visais atvejais privalau atsisakyti savo autoriaus teisių ir į jas nepretenduoti beigi, laikydamasis konfidencialumo, sutarties nekomentuot. Tokios yra tradicijos ir aš neturėsiu darbo, jei tokių tradicijų nesilaikysiu. Todėl, kai tik pasirašau darbų priėmimo – perdavimo aktą, mano, kaip autoriaus, laikas baigėsi. Galima suprasti kodėl taip yra – dažniausiai (tikrai ne visada, bet sutarties tai nekeičia) dirbu užsakovo investicijų ar sąlygų sąskaita, kai samdoma daug skirtingų autorių vienam kūriniui, jiems suteikiama vieta bei brangios priemonės dirbti, todėl manoma, kad jei už užsakovo pinigus yra kuriama – jam ir turi priklausyti autorystė. Bet čia labiau esmė tame, kad atlyginimą gaunu vieną kartą ir tą, kuris būna sutartas. O galutinis užsakovas, tas, kas įgyja teises į tą kūrinį (visi autoriai savo teisių atsisakė) gali su juo daryti ką tinkamas: daryti kopijas, parduoti kam kitam, perdirbti, transliuoti, rodyti etc. turėti bilia kokį pelną. Užsakovas yra tarpininkas tarp mano autoriaus darbo ir jo vartotojo, o tarpininkas – kontoroliuoja tą tarpą, kuriame tarpina. Štai, pingančios technologijos ir jų progresas kaltos dėl to, kad vartotojų vis daugėja ir jie progresyvėja. Užsakovo kyla godumas – JO kūrinys yra labiau vartojamas, o pelnas nedidėja taip, kaip didėja varotojų. Kita bėda užsakovui, vėl dėl pingančių technologijų – tai tos pačios technologijos. Bent jau mano srityje – pinga labai smarkiai. Pavyzdžiui 2001 m., kada pradėjau mokytis amato, kompas su softu ir su visais geležais, kuriuo būtų galima sumontuoti 30 min TV laidą, kainuotų arti 20 000 Lt. Dar reiktų užsakinėt, specialiai gamint, laukt… Ir tai 2001 metais. Dabar tam darbui atlikti užtektų macbook’o iš bet kokios parduotuvės. Ir softo už kokį 500 USD iš bet kurio interneto. Man, kaip autoriui tai labai gerai, nes amatui paklausa didėja. Dabar galiu dirbti savarankiškai, pats susirast klientų, gaminti specialiai jiems – be tarpininkų. Gamybos kaštai mažesni, tačiau užsakymų irgi nemažai, nes audivizualiniai kūriniai dabar reiklalingi kone visiems. Dirbu ir prie didelių projektų dideliems užsakovams. Abiems atvejais savo teises perduodu. Tik mažas klientas dažniausiai užsako tokį kūrinį, kuris įdomus yra tik jam. Didelis klientas, pasamdęs krūvą autorių, padaro produktą plačiai auditorijai ir jį parduoda. Jei kūrinys atliktas gerai – ta auditorija praplatėja, nes vartotojai gerais dalykais linkę dalintis. Taigi tam galutiniam užsakovui ir yra svarbios “autorinės teisės”, beigi tiems, kas jas gina. Aš, kaip autorius, savo kiekvieno kūrinio teisių atsisakau.
