Gera ir bloga galerija. Vilniuje.
Krizė atima prasmę iš laiko. Kai dirbi laiką leidi prasmingai (realizuoji, sublimuoji, uždirbi pinigus), ilsėdamasis nuo darbo poilsiui suteiki ilsėjimosi prasmę ir turi laisvalaikį. Kai krizė tai laisvalaikio nėra, nes mažai darbo. Užtat daug laisvo laiko kuris yra visiškai kas kita nei laisvalaikis. Tai štai vieną iš laisvo laiko dienų (kažkurį antradienį apie pietus) pasikinkęs dviratį nulėkiau iki naujai duris atvėrusios Nacionalinės Dailės Galerijos. Žiū, net tinklapis patrauklus. Pastatas gražiai rekonstruotas, labai šiuolaikiškas. Buvęs revoliucijos muziejus. Tame esu buvęs kartą, gal kokiais 1987 kuomet mane priskyrė spaliukų organizacijai. Gal butų tekę apsilankyt dar kart, įsijungiant į pionierių organizaciją, bet mokykla tais metais nutarė nebedaryti naujų pionierių, nes Lietuva pasiskelbė nepriklausoma šalimi. Ir štai po daugiau nei dvidešimties metų aš vėl praeinu pro tą moterį su kregždėm ir žengiu į galeriją. Kone taip pat iškilmingai. Viena iš tų aplinkų kur žymiai smagiau jaustumeisi jei po pažastim turėsi kokį apple laptopą, nes tada aplinka tave įvertins, busi labiau savas. Savivertė bus stipresnė. Bet gražu ir be mac’o. Dar daug nebaigta, daug nepakabinta, bet perspektyva atrodo gražiai ir tesingai. Kol kas 100 proc. veikia tik Čiurlionio ir amžininkų paroda. Ir noriu padėkot prisidėjusiems prie parodos, nes jie atgaivino mano požiūrį į galerijos galimybes Lietuvoje ir už tai, kad reabilitavo mano mintis apie Čiurlionį. Skoninga, gudri ir išmoninga ekspozicija, pirmą kart tokią mačiau ir buvau pilnas kuo geriausių emocijų todėl šypsojausi patenkintas. Tikra tiesa yra ta, kad galerija ir ekspozicijos forma gali (gal net ir turi) smarkiai palengvinti sunkią žiūrovo pareigą mėginti meną. Kokie nors Verkių rūmai dėmėtom lubom ir kampais, Vilniaus dailės galerija girgždančiu eglutės formos parketu ir beprotiškom interjero spalvom atliko savo užduotį žvėriškai. Žvėrys anokie meno pagalbininkai.
Kad jau gera nuotaika po įspūdžių NDG buvo, pamaniau nulėksiu į ŠMC pažiūrėt „pirmos didelės parodos apie japonų meną“. Specialiai delsiau su apsilankymu, nes ŠMC sau leidžia atidaryti parodas ir leisti lankytojus nors ne visi eksponatai būna paruošti ar išvis atkeliavę. Postmodernizmas – viskas galima. Su tokia arogancija žiūrovai turi skaitytis, nes ŠMC yra norma ir kriterijus. Kol kas nėra konkurentų, todėl palaida bala motyvuojama postmodernizmu, o tai geras argumentas, kad kiekvienas kritikas atsipistų.
Pakilau laiptais ir patekau į parodą. Vėl, kaip visad ŠMC, būsiu kažką ne taip supratęs. „Didelė paroda“ reiškė eksponatų natūros dydį, o ne gausą. Kiekvienas matęs parodos reklaminį plakatą norom ne norom jau bus matęs ketvirtadalį ekspozicijos. Nes išviso yra keturi, menine kokybe ir koncepcija pribloškiantys parodos elementai. Užtrukau 8 minutes. Ir tai žinoma, tik mano paties problema. ŠMC blogai nebūna.
Girdėjau teigiamų atsiliepimų. Tiesiog nieko kito neturim. Žmonės kitaip nematė.
Postmodernizmas – viskas gerai.
Tags: Big In Japan, Čiurlionis, NDG, ŠMC
July 20th, 2009 at 09:18
[...] Vilniui chaltūros sostinei. Po keletos ganėtinai teigiamų atsiliepimų (kačių lopšių bei db)ir pats ištaikiau laisvą dieną nušliaužti link šios galerijos, nors gyvenu visai šalia. [...]