Apie vertybes
Menas verčia nervintis ir keiktis. Štai šviežias ir turiningas įrašas kuris normalų žmogų turėtų nervinti. Pinigiai visad, o dabar ypač smarkiai eskaluojama tema Lietuvoje, svetimi pinigai visiškai priimtinas ir normalus bet kokios temos objektas.
Jei paguglinsim žodžių junginį “video montažas” tarp pirmų rezultatų rasim vestuvių filmuotojus ir montuotojus. 1.5k Lt už meninį (?) savo vestuvių montažą yra daug. Bet tai Tikras reikalas ir Rimtas dalykas. Dabar kas per šūdas yra čia ir kodėl jis už jį sumokėta milijonai dolerių.
Ar kūrinio materialinė vertė (piniginė išraiška) yra kūrinio objektyvi vertė (įtaka, emocija, išliekamumas etc.)? Štai vestuvės yra tikras meninis (?) šeimos šventės dokumentas, džiaugsmo ir laimės įrodymas, o pokemonai yra netikra (ironija vartotojiškam blizgėjimui turi milijoną išraiškų. Milijonas – nesuskaičiuojama – nesuvokiama – netikra). Logiška būtų, jei tokiais dalykais niekas nesidomėtų, kaip netikrais, neesamais. Bet yra atvirkščiai, net kur kas labiau atvirkščiai, meninis filmas apie mano vestuvės atrodytų kaip purvo gniužulėlis priešais Saulę jei Murakami sugalvotų sudėti savo meną vestuvių projekcijos fone. Realiai, tai to fono net nesimatytų, nes pokemonai užgožtų meninę (?) šviesą savo spindėsiu. Nebent… Nebent prie to filmo prisilietų pats ponas Murakami, o gal dar geriau – ponas Hirstas iš Anglijos. Aktualizuoju klausimą dar kartą: kas yra objektyvi meno kūrinio vertė? Kada ir kokiomis sąlygomis minėti ponai prie ko nors prisiliečia ir paverčia tai meniniu auksu?
Anądien per radiją klausiausi pokalbio su psichologu kuris išreiškė mintį, kad kūrybos aktai yra intuityvūs ir neverta gaišti laiko aiškinantis iš kur jie kyla. Puikiai suprantu mintį. Vis dar prisimenu kai mokykloje suabejojau ar Salomėja Neris bent sąmonės krašteliu nutuokė kokias mes čia analizes apie jos eiles darom. Grynos spekuliacijos.
Tęsiant mintį, pokemonas su pepsi skarbonke gerklėje yra spontaniškas (neprognozuojamas) menininko (šiuo atvejų meno fabrikėlio) aktas. Ten kur atsiranda spontaniškumas ir intuicija dingsta metodai, reiškia nėra kaip išvesti formulės sėkmingam prisilietimui. Atsakymas į aktualų klausimą – meno vertei objektyvumo kriterijai netaikomi, nes ji (vertė) yra intuityvaus menininko akto/judesio subjektas. Taigi ir žiūrovas įsistebėjęs į menininko intuicijos rezultatus neturi pagrindo objektyviam (vieninteliam ir teisingam) jo vertinimui. Bet galima paklaust taip: kokią dalį meninės vertės sudaro piniginė kūrinio kaina? Kaip susiję (kaip santykiauja) neapčiuopiama intuicija ir pinigai? Pirma mintis yra ta, kad pinigų suma už kūrinį yra proporcinga jo vertei. Akivaizdu, kad kalba yra ne apie medžiaginę vertę, ta prasme kūrinio materialinė išeiga skiriasi nuo to už kiek jis yra perkamas. Tad už ką yra sumokama galybė pinigų ir kokia vertė yra nuperkama? Meninė? Atsakymas yra tas, kad meninė vertė neegzistuoja. Kaip galėtų, jei Vertybė iš esmės yra chrestomatinė, dogmatinė norma kurią pokemonas galerijoje kaip tik ir griauna. Jau seniai sugriovė. Išleisdami milijoną jie nenusiperka meno vertybės, nes negali turėti to ko nėra. Ką tuomet turi? Aukštumas. Įvaizdį. Simbolius. Ženklus.
Tie tai sudėtingi.
Tags: Murakami, Salomėja Neris, Vertybė, Video Montažas
