Kartais, kaip kad šį, imu didžiuotis savo HTML ir dar kažkokiais sugebėjimais. Perkelti worldpress blogą į kitą serverį – ne tokia paprasta užduotis, bet įveikiama. Kad ir su nedideliais duomenų nuostoliais. Todėl džiaugiuosi turėdamas savo įrašus po savo stogu.
Mano mėgiamiausias šiuolaikinės LT estrados atlikėjas neabejotinai yra Šidlas. Čia taip prideliojau koliažą Šidlo kūrinio “Buda” motyvais. Visa mirganti foto ir video iš asmeninio archyvo, jeigu ką, o atlikėjas gal jau nesupyks, kad įdėjau į youtubą.
Du pareiškimai į kuriuos vis atsiremiu:
Viskas gali būti visaip.
Bet kas gali atsitikti bet kaip.
Ir išvestiniai:
Žinai tikrai, kad tikrai kažko nežinai.
Nežinai ar iš viso ką nors žinai, net gi tai, kad žinai ką žinai.
Jei galvoji, kad žinai, bet nežinai, tai galvosi, kad žinai, kol nesužinosi, kad nežinai.
Man atrodo, kad montažas yra svarbiausia vaizdo sekų gaminimo dalis, kartais net turinti galią keisti jų turinį ir prasmę. Tačiau net nebejoju, kad operatoriui svarbiausias atrodo jis, nes jei nieko nebus nufilmuota – vaizdų sekos išvis nebus. Jei kalbam apie animaciją, tai vietoj operatoriaus bus animatoriai. O scenaristui svarbiausias yra jo darbas, nes be jo, net nebūtų ko filmuot. Bet užvis svarbiausias darbas yra prodiuserio, nes tik dėka jo – visi trys išvis susitiko. Ir šitokios santykių grandinės yra visose profesijose kokios man tik šauna į galvą. Šlavėjui reikia rubų bei šluotos, rubų siūvėjui reikia medžiagų ir įrankių ir t.t., nes visi nuo visų priklauso. Ir – kiekvienas svarbiausias.
Fizikos mokytojui nerūpi fizinio lavinimo pamokos, nes kūno lavinimas yra biliakas palyginus su tarkim termodinamika. Kitą akimirką “fyzrukas” fizikui gali tapti būtinu, jei kūno apsileidimas trukdo mąstyti apie termodinamiką. Bet tai nebūtina taisyklė, Froidas ne vienintelis atvejis kuomet genilios įžvalgos prasprūsta pro skausmą, t.y. kūno apsileidimą ar nelaimę. Tiesa, Froido šedevrai nieko nereiškia “fyzrukui”, kuris nėra girdėjęs apie psichoanalizę. Bet tik iki tol, kol Oidipo kompleksas jam nepradeda trukdyti rūpintis kūnu. Tuo pat metu tiek skirtingiem, tiek vienodiem žmonėm, rūpi tiek vienodi, tiek skirtingi dalykai. Tuo pat metu daugeliui šitas dalykas visiškai nerūpi. Ir labai retai gali atsitikti situacijos, kuomet tai pradeda rūpėti.
Gyvenimas yra panašus į optinę apgaulę kur veni mato profilius kiti taurę. Tik gyvenime skirtingai nuo linijų šita optinė apgaulė nėra plokštumoje, gyvenime tokių linijų yra kur kas daugiau ir gyvenimas yra daugiau negu dviprasmiškas, t.y. daugiau nei profiliai arba taurė. Jeigu paveikslėlyje mums pasako, kad čia tik dvi prasmės, tai gyvenimas yra rašalo demė, debesėlis, kur reikšmės neapibrėžtos. Protinga yra tada, kai žinai apie tas linijas. Tuo protingiau kuo daugiau žinai formų kurias jie apibrėžia ir koks jų santykis. Nes dažnai, matantis “taurę” imsis įtikinėti “profilio” matytoją savo teisumu. Tol, kol pats nepamatys “profilių”. Matyti abu variantus – neįmanoma, bet matant “taurę”, būtina prisiminti ir “profilius”. Žiūrėdamas į konkretų “debesį” stengiuos prisiminti, kad tai ne galutinė jo forma.
Čia rolikas šmolikas ne eteriui. Dažniausiai iš tokių panašių “dešrų” montuoju anonsus, sudedu tokį ilgą iš pradžių, o po to zulinu kol lieka reikalinga trukmė.
Čia dar vienas dalykas iš darbo LTV. “Vilniaus Bokštų” radio konkurso promo klipai. Iš archyvų ištraukiau 1969 metų konkursui sukurtą muzikinį – dokumentinį filmą, to įkvėptas pasirinkau tokį styliuką.
Čia 2010 kalėdiniai skirtukai LTV kanalui su kanalo veidais. Stengiuosi ironizuoti kalėdinį vajų kurio sesuo palydovė – kičas. Geriausiai projekto koncepciją išreiškia Marijus Žiedas, katalikiškom šventėm persirengęs budistu ir siųlantis neiškoti prasmės ten kur jos nėra. Atsisakoma įprastų blizgančių kalėdinių žaislų ar dovanų, vietoj to siūloma pažvelti į kalėdinę situaciją kritiškai ir nusijuokti jei iš rogių iškinkomi elniai ir tenka irkluoti ar jei tenka atkakliai lipti pilies sienom siekiant svarbių tikslų, o prasmės paieškos išvaduoja iš gravitacijos.
Jeigu mintis pradėdi dėstyti taip aiškiai ir nuosekliai, kad pakanka sukurti intrigai, tuomet jau gali krypti į loginius žaidimus kurie bus visiškai neaiškūs, nei klausytojui nei tau pačiam. Ir nereikia stengtis jų paaiškint (ypač jei pats nesupranti), tegul būna taip, kad kiekvienas liks sutrikęs.
-
Rašyti bereiklaingas mintis tai tas pat kaip turėti daiktų perteklių ir vietoj to, kad juos išmesti – palikti kur nors matomoj vietoj tikintis, kad kam nors to prireiks. Nugertas fantos butelis prie įėjimo į koncertą. Sofa šalia šiukšlių duobės. Bet to niekad niekam neprireikia. Galim net piktintis – kam ji čia yra, kas ją paliko!? Reik tokią šiukšlę pakelti iš matomos vietos ir nunešti iki sąvartyno, kad supūtų su kitomis šiukšlėmis. Tas pat ir mintyse. Tokių dalykų nemeta nebent karo metais, kai visko trūksta.
-
Jeigu gyvenimas yra bendravimas ir dėmesio troškimas. Jeigu dėmesys reiklaingas kaip deguonis. Turininga forma siurbti deguonį turėtų būti esminis dalykas.