db

Džiaugiuosi kiekviena proga kai galiu kaip nors prisiliest prie klasikinės muzikos. Čia Agnė Doveikaitė-Rubinė atlieka J. S. Bach’o Solo Sonata No.3 in C, Allegro assai. Nufilmavau ir įdėjau.

Svietas neteisingas, o internetas tiesina svietą, todėl neteisingiems internetas nepatinka.

Didžiąją profesnio gyvenimo dalį esu autorius – kuriu audiovizualinius kūrinius. Už tai gaunu atlyginimą – būti autoriumi yra mano profesija. Kad atlyginimą gaučiau, turiu pasirašyti autorinio kūrinio užsakymo sutartį, tuomet atlikti darbą ir darbų priėmimo – perdavimo akte perduoti darbus užsakovui. Pasirašydamas sutartį su užsakovu beveik visais atvejais privalau atsisakyti savo autoriaus teisių ir į jas nepretenduoti beigi, laikydamasis konfidencialumo, sutarties nekomentuot. Tokios yra tradicijos ir aš neturėsiu darbo, jei tokių tradicijų nesilaikysiu. Todėl, kai tik pasirašau darbų priėmimo – perdavimo aktą, mano, kaip autoriaus, laikas baigėsi. Galima suprasti kodėl taip yra – dažniausiai (tikrai ne visada, bet sutarties tai nekeičia) dirbu užsakovo investicijų ar sąlygų sąskaita, kai samdoma daug skirtingų autorių vienam kūriniui, jiems suteikiama vieta bei brangios priemonės dirbti, todėl manoma, kad jei už užsakovo pinigus yra kuriama – jam ir turi priklausyti autorystė. Bet čia labiau esmė tame, kad atlyginimą gaunu vieną kartą ir tą, kuris būna sutartas. O galutinis užsakovas, tas, kas įgyja teises į tą kūrinį (visi autoriai savo teisių atsisakė) gali su juo daryti ką tinkamas: daryti kopijas, parduoti kam kitam, perdirbti, transliuoti, rodyti etc. turėti bilia kokį pelną. Užsakovas yra tarpininkas tarp mano autoriaus darbo ir jo vartotojo, o tarpininkas – kontoroliuoja tą tarpą, kuriame tarpina. Štai, pingančios technologijos ir jų progresas kaltos dėl to, kad vartotojų vis daugėja ir jie progresyvėja. Užsakovo kyla godumas – JO kūrinys yra labiau vartojamas, o pelnas nedidėja taip, kaip didėja varotojų. Kita bėda užsakovui, vėl dėl pingančių technologijų – tai tos pačios technologijos. Bent jau mano srityje – pinga labai smarkiai. Pavyzdžiui 2001 m., kada pradėjau mokytis amato, kompas su softu ir su visais geležais, kuriuo būtų galima sumontuoti 30 min TV laidą, kainuotų arti 20 000 Lt. Dar reiktų užsakinėt, specialiai gamint, laukt… Ir tai 2001 metais. Dabar tam darbui atlikti užtektų macbook’o iš bet kokios parduotuvės. Ir softo už kokį 500 USD iš bet kurio interneto. Man, kaip autoriui tai labai gerai, nes amatui paklausa didėja. Dabar galiu dirbti savarankiškai, pats susirast klientų, gaminti specialiai jiems – be tarpininkų. Gamybos kaštai mažesni, tačiau užsakymų irgi nemažai, nes audivizualiniai kūriniai dabar reiklalingi kone visiems. Dirbu ir prie didelių projektų dideliems užsakovams. Abiems atvejais savo teises perduodu. Tik mažas klientas dažniausiai užsako tokį kūrinį, kuris įdomus yra tik jam. Didelis klientas, pasamdęs krūvą autorių, padaro produktą plačiai auditorijai ir jį parduoda. Jei kūrinys atliktas gerai – ta auditorija praplatėja, nes vartotojai gerais dalykais linkę dalintis. Taigi tam galutiniam užsakovui ir yra svarbios “autorinės teisės”, beigi tiems, kas jas gina. Aš, kaip autorius, savo kiekvieno kūrinio teisių atsisakau.

Kartais, kaip kad šį, imu didžiuotis savo HTML ir dar kažkokiais sugebėjimais. Perkelti worldpress blogą į kitą serverį – ne tokia paprasta užduotis, bet įveikiama. Kad ir su nedideliais duomenų nuostoliais. Todėl džiaugiuosi turėdamas savo įrašus po savo stogu.

http://travel.buckus.lt/

Mano mėgiamiausias šiuolaikinės LT estrados atlikėjas neabejotinai yra Šidlas. Čia taip prideliojau koliažą Šidlo kūrinio “Buda” motyvais. Visa mirganti foto ir video iš asmeninio archyvo, jeigu ką, o atlikėjas gal jau nesupyks, kad įdėjau į youtubą.

Du pareiškimai į kuriuos vis atsiremiu:

Viskas gali būti visaip.
Bet kas gali atsitikti bet kaip.

Ir išvestiniai:

Žinai tikrai, kad tikrai kažko nežinai.
Nežinai ar iš viso ką nors žinai, net gi tai, kad žinai ką žinai.
Jei galvoji, kad žinai, bet nežinai, tai galvosi, kad žinai, kol nesužinosi, kad nežinai.

Man atrodo, kad montažas yra svarbiausia vaizdo sekų gaminimo dalis, kartais net turinti galią keisti jų turinį ir prasmę. Tačiau net nebejoju, kad operatoriui svarbiausias atrodo jis, nes jei nieko nebus nufilmuota – vaizdų sekos išvis nebus. Jei kalbam apie animaciją, tai vietoj operatoriaus bus animatoriai. O scenaristui svarbiausias yra jo darbas, nes be jo, net nebūtų ko filmuot. Bet užvis svarbiausias darbas yra prodiuserio, nes tik dėka jo – visi trys išvis susitiko. Ir šitokios santykių grandinės yra visose profesijose kokios man tik šauna į galvą. Šlavėjui reikia rubų bei šluotos, rubų siūvėjui reikia medžiagų ir įrankių ir t.t., nes visi nuo visų priklauso. Ir – kiekvienas svarbiausias.

Fizikos mokytojui nerūpi fizinio lavinimo pamokos, nes kūno lavinimas yra biliakas palyginus su tarkim termodinamika. Kitą akimirką “fyzrukas” fizikui gali tapti būtinu, jei kūno apsileidimas trukdo mąstyti apie termodinamiką. Bet tai nebūtina taisyklė, Froidas ne vienintelis atvejis kuomet genilios įžvalgos prasprūsta pro skausmą, t.y. kūno apsileidimą ar nelaimę. Tiesa, Froido šedevrai nieko nereiškia “fyzrukui”, kuris nėra girdėjęs apie psichoanalizę. Bet tik iki tol, kol Oidipo kompleksas jam nepradeda trukdyti rūpintis kūnu. Tuo pat metu tiek skirtingiem, tiek vienodiem žmonėm, rūpi tiek vienodi, tiek skirtingi dalykai. Tuo pat metu daugeliui šitas dalykas visiškai nerūpi. Ir labai retai gali atsitikti situacijos, kuomet tai pradeda rūpėti.

Gyvenimas yra panašus į optinę apgaulę kur veni mato profilius kiti taurę. Tik gyvenime skirtingai nuo linijų šita optinė apgaulė nėra plokštumoje, gyvenime tokių linijų yra kur kas daugiau ir gyvenimas yra daugiau negu dviprasmiškas, t.y. daugiau nei profiliai arba taurė. Jeigu paveikslėlyje mums pasako, kad čia tik dvi prasmės, tai gyvenimas yra rašalo demė, debesėlis, kur reikšmės neapibrėžtos. Protinga yra tada, kai žinai apie tas linijas. Tuo protingiau kuo daugiau žinai formų kurias jie apibrėžia ir koks jų santykis. Nes dažnai, matantis “taurę” imsis įtikinėti “profilio” matytoją savo teisumu. Tol, kol pats nepamatys “profilių”. Matyti abu variantus – neįmanoma, bet matant “taurę”, būtina prisiminti ir “profilius”. Žiūrėdamas į konkretų “debesį” stengiuos prisiminti, kad tai ne galutinė jo forma.

Čia rolikas šmolikas ne eteriui. Dažniausiai iš tokių panašių “dešrų” montuoju anonsus, sudedu tokį ilgą iš pradžių, o po to zulinu kol lieka reikalinga trukmė.

Čia dar vienas dalykas iš darbo LTV. “Vilniaus Bokštų” radio konkurso promo klipai. Iš archyvų ištraukiau 1969 metų konkursui sukurtą muzikinį – dokumentinį filmą, to įkvėptas pasirinkau tokį styliuką.